Nauji superherojai jau matytais kostiumais, didelis gurkšnis nostalgijos ir senos dainos iš patefono.

Ką gi, ši žiemos dalis pati nuobodžiausia – nei lempučių, nei dovanų, nei šventinės muzikos prekybos centruose, tik šaltis ir sniegas (ir tai jei pasiseks)... Laimei, niūrų lietuvišką dangų ir šaltį visada galima praskaidrinti jaukiu vakaru kino salėje, kremtant įvairaus skonio spragėsius.

Ateinančio mėnesio kino repertuaras privers pavirpinti apatinę lūpą, kai ką pažiūrėti prisidengus veidą delnais ir net kelis kartus aiktelėti iš nuostabos.

O dabar kviečiu susipažinti su šio mėnesio NE kino kritiko rekomendacijomis. Varom!

Būtybė

Seniai neverkšlenau dėl prastų filmo antraščių vertimų, o štai ir puiki proga (nors šioje situacijoje taip stipriai nepykstu, nes subtilią mistinę žodžio „presence“ prasmę šiame kontekste sunku perteikti lietuvišku atitikmeniu), bet perspėju: jei kas nors į filmą eis aklai, remdamasis pavadinimu, gali likti nusivylęs ir suklaidintas – vietoj creature feature juostos gaus klasikinį haunted house flick'ą.

Na gerai, apie treilerį. Ką aš ką tik pažiūrėjau? Parodykit dar kartą!

Maldauju, tegu šis saldus pirmasis įspūdis mūsų neapgauna ir į siaubo filmų stepes pagaliau atpučia nauji vėjai. O panašu, kad taip ir bus. Supraskit mane teisingai – nenoriu pasirodyti nedėkingas, nes keli paskutiniai mėnesiai išties dosniai pažėrė į Lietuvos kino teatrus gana kokybiško siaubo: nuostabus Hju Grant'o pasirodymas „Eretike“ ir po 100 metų naujam gyvenimui prikeltas „Nosferatu“ – puiku! Tačiau sutikime, pastaruoju metu šiam žanrui išties pristinga originalumo (tiesiog jau matėme visas įmanomas jump scare'ų kombinacijas ir įgavome joms imunitetą – taip lengvai mūsų nebepaimsi).

Siužetinė linija apie šeimą, atsikraustančią į dvasių apsėstą namą, gal ir nėra pati originaliausia, bet palikime vietos ir klasikos elementams, nes akivaizdu, kad šio filmo siužetas vingiuos visai ne girgždančių laiptų ar barškančių puodų virtuvėje link.

Nors tai, kad esu užkietėjęs siaubo filmų fanas, niekam ne paslaptis, haunted house subžanro juostos (kaip taikliai treileryje jas išskiria Awards Watch) nėra mano pirmo pasirinkimo filmai, turbūt net ir ne antro, bet panašaus treilerio seniai nemačiau – jau dabar regiu, kaip išėjęs iš filmo liaupsinu operatoriaus darbą, lyg po kokios substancijos, ir kad filmas man būtų patikęs net ir be Lucy Liu pagrindiniame vaidmenyje (ką vartoja ta moteris, duokit ir man, nes turiu gerokai daugiau raukšlių nei ji, o man tik 30!).

Treileriui rašau 10/10 – vienas iš tų nedaugelio kartų, kai tam, kad būtų baisu, nereikia net išjungti šviesos!


„Būtybė“ bilietai čia.

Bob Dylan: visiškai nežinomas

Tos biografinės dramos... Tikra katė maiše – niekada nežinai, ką gausi: ar kelis kartus sušvelnintą, nieko su originalu bendro neturinčią istoriją, ar tikrą biografinę juostą su keliais perspaustais istorinio liūdesio momentais, o gal kažką per vidurį?

Paskutiniais metais kinuose galėjome išvysti visko po truputį. 2018 metais išėjusi „Bohemian Rhapsody“ buvo panašesnė į filmą, skirtą žiūrėti ant lovos padėto nešiojamo kompiuterio ekrane,  nei į vienos didingiausių pasaulio muzikos grupių iškilimo istoriją. Po jos visus netikėtai maloniai nustebino biografinis filmas apie Elton'ą John'ą – „Rocketman“ (2019) su Tairon'u Edgerton'u, o visai neseniai skaniai paraudojau žiūrėdamas „Elvį“ su Austin'u Butler'iu.

Ką žada „Bob Dylan: Nepažintas“? Treileris „susisižiūrėjo“ labai maloniai: klasikinės Bob Dylan'o dainos fone (jei kas nesat girdėję, paklausykit bent „Mr. Tambourine Man“ – nepasigailėsit), malonios pavasario popietės spalvos iš pažiūros puikiai atkurtame 60-ųjų Niujorke ir žavusis Timotis Chalamet pagrindiniame vaidmenyje – what can go wrong?

Na, jei jau apie tai prakalbom (ir teatleidžia man Apollo), everything could go wrong, nes net ir geriausi aktoriai bei linksmiausi juokeliai negali išgelbėti silpno, pritempto siužeto (tą puikiai įrodė „Bohemian Rhapsody“). Bet ką tik „Nosferatu“ mums pademonstravo ir tai, kad labai ambicingos ir pretenzingos idėjos kartais virsta puikiomis juostomis!

Na, šurmulys tikrai bus – vien Timoti'o fanai sudarys premjeros savaitgalio kritinę masę. Todėl dar kartą pasiklausykim ant viršutinės lentynos dūlančių tėčio Bob Dylan'o vinilų ir į kiną. Į premjerą neisiu, bet kažkada salėje tikrai pasimatysim!


„Bob Dylan: visiškai nežinomas“ bilietai čia.

Rugsėjo penktoji

Visada jaučiau silpnybę filmams, kurie prasideda disclaimer'iu apie realiais faktais paremtą jų istoriją. O čia tokią eilutę treilerio pradžioje tikėjausi išvysti vien dėl filmo pavadinimo – ką dar galėtų reikšti data vietoje antraštės, jei ne istoriškai svarbų įvykį?

Ir neklydau – treileris mane pasitiko ne tik su klasikine „based on a true story“ etikete, bet ir puikiai sukurta netolimos praeities atmosfera: lempiniai televizoriai, kiek per dideli kostiumai su plačiais kaklaraiščiais ir stori akinių rėmeliai. Atspėjau – 20 amžiaus 8-asis dešimtmetis ir olimpinės žaidynės Miunchene!

Žiūrėdamas treilerį negalėjau atsikratyti nuojautos, kad visą tai jau kažkur girdėjau, ir ties anonso viduriu prisiminiau – 2005 metais apie Miuncheno olimpinėse žaidynėse vykusius įvykius (tiksliau, apie po jų sekusią Mosado operaciją, siekiant likviduoti teroro įkaitų dramos kaltininkus) jau buvo sukurtas filmas tokiu pačiu pavadinimu – „Miunchenas“ su Eric'u Bana ir David'u Craig'u. Tą filmą dar būdamas visai mažas žiūrėjau su tėčiu – nors visai ne vaikams tas filmas buvo patikėkit...

Įdomu, kad ir šį kartą tai nėra filmas, tiesiogiai pasakojantis apie lemtingus 1972 m. rugsėjo 5-osios įvykius. Juosta atskleidžia įvykių seką ABC Sports filmavimo komandos, įsikūrusios prie pat olimpinio kaimelio, tapusio įkaitų dramos epicentru, akimis. Sporto reporteriai ne tik nesiruošia atiduoti reportažo žinių skyriui – būdami pačiame įvykių sūkuryje, jie filmuos įkaitų dramą tiesiogiai. (Žmonių drąsa kartais tikrai stebina.)

Oi, stipru, oi, skanu... Vienas mano laukiamiausių filmų for sure. Labai daug vilčių sudėjau į šitą filmą, todėl jau būkit malonūs – deliverinkit...


„Rugsėjo penktoji“ bilietai čia.

Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino

Man atrodo, per pastarąjį laiką per dažnai pradedu tekstą žodžiais „yra tokių filmų“, bet šį kartą neturiu, kur dėtis, nes tikrai yra tokių filmų!

Yra tokių filmų, kuriuos vertinti (arba vertinti jų treilerį) ypač sudėtinga. (Sąmoningai sakau „ypač“, nes vertinti treilerius kartais tolygu burti iš kavos tirščių.)

Juk per ilgus dešimtmečius besitęsiančios šių filmų epopėjos prasidėjo dar tau dėvint sauskelnes – jas žiūrėdavai mamai ant kelių, savaitgalio rytą juos įkyriai transliuodavo močiutės „Šilelis“ ant šaldytuvo, o siužetą įsiminei net nė karto nematęs jų nuo pradžios iki galo...

Tokie filmai užkoduoti tavo genuose lyg akių spalva, nuplikimas ar blogas charakteris. Todėl žiūrėdamas tokias juostas vertini visai ne siužeto vingius ar aktorių vaidybą, bet žiūri į juos lyg į seną bičiulį. Todėl jei kažkas ir nepavyks – argi pyksi ant draugo?

Labas, Bridžita, seniai nesimatėm..!

Treileris mus pasitinka kiek liūdnesne užuomina apie tai, kad Bridžita, įkūnyta nesenstančios Rene Zellweger (tikrai šiai moteriai meteliai į naudą), liko našlė, o jos taip uoliai rinktąsi mylimąjį (Colin Firth) pamatysim nebent priminimų flashback'uose. Ir vėl išvysime Bridžitą itin komiškose situacijose, kurios iki šiol atrodydavo gana originaliai (tikiuosi, šitai nepasikeis). Na, o siužetas, kaip jau suponuoja pavadinimas, suksis apie gerokai jaunesnę pagrindinės herojės simpatiją. Sounds good.

Savo vaidmenis grįžta įkūnyti mano taip mylima Emma Thompson, Jim'as Broadbent'as ir, žinoma, (būgnų tirada – dadadada) Hju Grant'as. (Aš dar neatsigavau po Eretiko, Grant'ai, atsargiai su juokeliais!)

Aš pažadu ateiti į filmą. (Turbūt eisiu su mama – seniai niekur nebuvom, kitas dalis mačiau būtent su ja... Turbūt abu raudosim – kaip greitai bėga laikas!)


„Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino“ bilietai čia.

Kapitonas Amerika. Drąsus naujas pasaulis

Jei čia yra bent vienas nematęs Avengers: Endgame ir su ašaromis neišlydėjęs Robert'o Downey Junior'io įkūnyto Geležinio žmogaus į paskutinę kelionę (netikiu, kad tokių dar yra, bet, dievaži, gyvename išties pašėlusiame pasaulyje – kai kas ir TikTok'o neturi), girdžiu tų kino paklydėlių nuostabos kupinus šūksnius: „Ei, bet čia juk ne Kapitonas Amerika, grąžinkit Chris'ą Evans'ą!“

Taip, tai tikra tiesa – Kapitono Amerikos skydas nuo šiol priklauso ištikimam jo bendražygiui Sam'ui Wilson'ui – Sakalui (Anthony Mackie). O čia ir visa intriga – ar naujasis Kapitonas Amerika išlaikys tokį sunkų fanų vilčių ir savo pirmtako sėkmės pripildytą skydą?

Panašu, kad įtampa kyla abiejose ekranų pusėse, nes nuo teroristinio išpuolio Jungtines Amerikos Valstijas ginantis naujasis superherojus taip pat turės pakelti savo metalinius sparnus iš Steve'o Rogers'o (Chris'o Evans'o) šešėlio ne tik prieš naująjį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą – fanams pažįstamą antagonistą iš “Marvel” siužetinės linijos apie stipruolį Halką, Thaddeus'ą Ross'ą, – bet ir prieš visą šalį.

Panašu, kad atsinaujino ne tik pats Kapitonas Amerika, bet ir aktorių sąstatas – minėtą prezidentą Ross'ą vaidins “Marvel” visatos naujokas Harrison'as Ford'as, o tikras siurprizas akyliausiems – į Betty Ross vaidmenį sugrįžtančios Liv Tyler pasirodymas, kurios šiame vaidmenyje nematėme nuo pat pirmojo modernaus filmo apie Halką (The Incredible Hulk), išėjusio 2008 metais.

Na žinoma, kad ateisiu, kur aš dėsiuos – koks “Marvel” filmas be manęs…

„Kapitonas Amerika. Drąsus naujas pasaulis“ bilietai čia.

Tokios tokelės kino pasaulyje laukia vasario mėnesį. Kruopščiai apsibraukiam premjerų datas kalendoriuose ir raudonais kryžiukais braukom likusias dienas, susitiksim kine!